Turbūt visi žino populiarų kūrinį Albert Camus "Sizifo mitas".
Kažkada jis buvo perkamiausių knygų lentynoje.
Jei kritikuojant knygą, tai yra savižudžio filosofija. Kitaip tariant, vadovaujantis tokia gyvenimo filosofija, belieka tik nusižudyti, išsivaduojant nuo beprasmių kančių ir vargo, ridenant akmenį.
Pagal legendą Sizifas turi amžinai ritinti akmenį į kalną, o pasiekus viršūnę, akmuo vis nurieda. Pasak A. Camus, toks yra žmogaus visas gyvenimas - beprasmis akmens ridenimas, kada aišku, jog jo nepavyks užridenti. Užburtas ratas iš kurio išeitį gali sugalvoti kiekvienas... Tiesa, kas pomirtiniame gyvenime niekas nežino. Bet ar svarbu, kada visa ta beprasmybė pabosta?
Kažkada laikiau šį kūrinį blogos filosofijos pavyzdžiu, kuri yra žalinga ir netgi galvojau, kad geriau tokių knygų nepardavinėtų visai. Dabar galvoju kiek kitaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą